po ese

Nebesuprantu, kas vyksta. Kai reikia pradėti rašyti esė atrodo, kad angliškai nebemoku. Nervinuosi, beveik buvau patikėjusi, kad depresija prasidėjo, nes žliubt nei iš šio nei iš to ėmiau. Bet va paskutiniai štrichai sudėlioti, nesijaučiu geriau dėl tos esė turinio, bet bent jau padaryta.

Norėčiau siekti pirmo laipsnio diplomi, bet neturiu tiek... ko?... gal ne ta disciplina, o gal ne tas laikas mano gyvenime rimtoms studijoms. Kaip ten bebūtų, puse kelio jau praeitį, nėr ko blaškytis, spėsiu dar.

Pirmas įrašas...

Taip ir prasideda... Dar vienas laiko naikintojas... O gal kaip tik tai padeda sustabdyti laiką, kai grįžti atgal ir iš naujo su smulkiausiomis smulkmenomis išgyveni praeitį? Kad ir kaip ten bebūtų... galvojau pradėti rašyti dienoraštį, tad kodėl ne internete.
Gal kiek nesaugu, juk niekad nezinai, kas gali jį perskaityti: tavo bosas, vaikinas, mama... bet kartu ir gali įsivaizduoti, jog rasai ne sau, juk ištiesų pasidalini mintimis su kažkuo, išsisneki. Juk sakoma pasidalinta laimė tampa dviguba, o skausmas sumąžta perpus. Ar tikrai taip parašytsiu kitamet tuo pačiu laiku :D

Kas aš?
Studentė, dukra, sesuo, draugė, lietuvė, kūrėja...

Mano verybės:
Vis dar apsisprendimo lygmenyje... (tikslas suprasti save)