Iš jaunystės nutrūkgalviškų idėjų, kurios išsipildo...

Atostogos

(nuotraukas pridėsiu vėliau)

Briuselis - Roterdamas - Amsterdamas - Frankfurtas per savaitę

Viskas tesėsi nei trumpai nei ilgai nuo 03 – 09 Rugpjūčio šio amžiaus (pirmojo) 9-siais metais. O čia šis bei tas iš kelionės dienoraščio...

2009/08/02
Prasideda nuotykis. Namuose nėra eletros. Truputį jaudinuosi prieš kelionę. Išskrendu šiandien į Briuselį, o ryt susitinku su Živile ir pradėsim savo Euro-trip’ą. ☺ Nežinau kaip viskas bus ir tas verčia drugelius skraidyti skrandyje. Bet kartu ir džiugu, juk visada taip būna priš atrandant ar patirant kažką naują, dar neišgyventą. Gyvenimas yra puikus.

2009/08/03
BRIUSELIS
Susitikom sėkmingai. Šokom i autobusą, nes niekaip nesupratom kaip perlipti per Charleroy oro uostą juosiančias tvoras ir paklaidžioję palikome savo sunkius kupriakus Traukinių stoties užrakinamose spintelėse. Išsinuomavę dviračius greitai aplėkėm didelę miesto dalį. Nieko įpatingo nelankėm šiaip mėgavomės bendra miesto dvasia su daugybe gatvių – Rue de Bla Bal. Ragavome nuostabiausių ledų, vaflių ir prancųziškų bulvyčių. Aišku ne iš karto viską, bet rezultatas ar taip ar taip iš visų tas pats :D Garsusis siusiojantis berniukas yra iš tikrųjų vos keliu centimetrų ūgio. O Grand Place būtų mano mėgstamiausia vieta rytais gerti kavą jei gyvenčiau Briusely. Čia fantastiškai istoriškai gražu ir jauku nors aplink ir malasi šimtai turistų. Čia yra mieli padavėjai, kurie užklausti kelio dar ir maloniai pajuokauja.
Svarbi pamoka: nebijoti klausti. Juk esame turistės ir esame čia tam kad sužinoti.
Dar mieste pilna animacinių personažų ir visokiausių komiškų situacijų ant sienų, saldžių, gardžių aromatų ir nuotykių kvapo. Nuotykio kuris mus jau pradėjo lydėti.
Dviračių nuoma krūtas dalykas. Tik reikia kreditinės. Idedi kortelę, užšaldo 150 eurų tol kol naudosiesi dviračiu, bet paskui viską gražina. Pirmas pusvalandis yra nemokamas, o paskui po 50ct už kiekvieną papildomą ousvalandį. Aikštelių pilna pagrindinėse gatvėse todėl galima visai pigiai keliauti. Paiimi vieną dviraty pavažiuoji iki kitos aikštelės ir vėl gali pasidėjęs pasiimit naują dviratį. ☺ Gaila Vilniaus oranžiniai dviračiai neprigijo.
Nakvoti keliaujame į Briuselio International Airort. Traukiniu iš North Station kainuoja 3 eurus.

2009/08/04
Ankstyvas (7,10) rytas, orouoste. Dar niekada betotinės grindys nebuvo tokios minštos, o miegas toks saldus, nors ir trumpokas :D. Živilė šiek tiek sirguliuoja, tikiuosi pasitaisys. Šiandien prasidės visos įdomybės – tranzavimas.
Iš pradžių sekėsi gerai. Vos išėjus iš oro uosto sustojo dailus blondinukas su lediniu BMW ir pavežė į Antverpeną. Studentas, studijuoja finansus, mėgsta klubus, išvežė tėtį į oro uostą.
Tada sustojo medicinos seselė – greitosios vairuotoja (keli kilometrai). Tuomet simpatingas ledovežio (šaldytuvo) vairuotojas, kuris niekada nestoja tranzuotojams, bet dėl to kad jo mergina vis ragina jį, mums pirmom sustojo :D
Užsukom Brechte į parduotuvę (vietinę maximą) vandens ir sugaišom 1,5h, nes grįžus į kelią ilgai nebuvo mašinų, o autostradoje stovėti atrodė tikra savižudybė, kai mašinos nenustojamu srautu juda. Kai pagaliau atsirado mašinų (stojančių) pavežė iki degalinės link Bredos. Tada pradėjom vaikštinėti ir klausinėti žmoių, kur jie važiuoja ir ar norėtų kompanijos. Radom vyruką, kuris mus keliavo į ......................... o tai kažkaip pasirodė pakeliui į Roterdamą, nors mūsų tikslas ir buvo Amsterdamas. Taigi mes keliaujam link Amsterdamo o tas vyrukas sako, kad Roterdame labai gražu. Kadangi musu nesaisto jokie įsipareigojimai. Nusprendžiam pusdienį paskirti ir Roterdamui. Jis mus paleidžia mus vienoje degalinėje prie Bredos neva daugiau mašinų ten ir beto Belgijoje negalima tranzuoti greitkeliuose (beveik... tranzuotojui nenusikaltimas, bet sustojusiajam autostradoje gali kliuti 300 eur bauda). Ten vėl įsidrąsiname prieiti prie vairuotojų ir pasiteirauti kur jie keliauja. 5-6 ne, negaliu, šunį vežu ir mes įsiprašom as porą vyrukų. Ar jie pora ar tik verslo partneriai taip ir nenutarėm ilgoje diskusijoje poto su Živile. Jie buvo labai mieli, išsuko iš kelio namo, ka buvo mažas miestukas palei Roterdama, kad nuvežtų mus prie apžvalgos bokšto o tuo pačiu dar ir mažą ekskuriją po miestą padarė. Miestas labai erdvus ir modernus, nes per II Pasaulinį Karą buvo beveik visisškai sunaikintas, o atstatant jau vyravo naujos mados ir šiek tiek modernesnis urbanistinis planavimas. Pasikėlimas į apžvalgos bokštą kainavo 8,60 euro. Vaizdas didingas, viskas kaip ant delno tikrai labai vertas dalykas. Apžiūrėjom Erasmus universitetą, tokio pat vardo tiltą, salą misto centre ir visą kas dar ten matės ir ko vardų neišsiaiškinom. Poto žygiavom su visais lin balto Erasmus tilto. Kelios fotografijos į kelionės albumą ir patraukiam link traukinių stoties su viltim pamesti ten kupriakus. Deja, kelias pasirodo per daug dulkėtas ir tolimas tad tenka stabtelti afrikietiško stiliaus kavinėje/bare BAZAR įdomi atmosfera. Kelio dulkes beplaunant vėsiu Heinekenu kžkaip nuovargis ir tie keli laipsniukai padeda išeiti iš saves. Sėdime su Živile kurį laiką be žado. Atsigavę vėl patraukiame traukinių link, bet ateina vakarienės metas ir čia pasitaiko tokia puiki aikštė su įdomiomis kranus primenenčiomis konstrukcijomis. Prisėdam. Po poros valandų trukusios vakarienės ir gulėjimo viduty aikštės, nusprendžiam, kad tiek jau to ta traukinių stoty, nebeverta daiktus dėtis vos kelioms valandoms.
Keliaujame į salą per raudoją tiltą. Ten bebūnant sutemsta. Kai jau pradeda artėti pusiaunaktis patraukiam link stoties. Pakeliui vienos moters paklausiam kur gauti vandens, o ji atsisuka ir atiduoda savo buteliuka. Aišku mes gan apgailėtinai atrodome, dvi murzinokos panelės nei veidrodžio nei šepečio (bent jau aš) nemačiuios jau keletą dienų, ir velkame kiekviena beveik savo dydžio (ne svorio, piuh) kupriaką. Labai jai padėkojame ir dar išsiaiškiname, kad bet kuris viešbutis ar baras turėtų geranoriškai pripildyti mūsų butelius. Viename tokiame bare, kad ir kaip ironiška bebūtų pavadintu ‘Water’ ir pasipildome savo vandens atsargas. Jokių problemų su anglų kalba visi čia profesionalai.
Pagaliau pasiekiame stotį (vėl) pasižiūrįti kada iš ryto traukiniai į Amsterdamą, nes nusprendžiam negaišti tranzuodamos. O traukiniai važiuoja visą naktį gal kas 30min. Kadangi ar čia ar ten neturime kur apsistoti, nusiperkame bilietus ir šokame į pirmą traukinį. 00.10 dar Roterdame, o 01.15 jau Amsterdame.
Baisoka. Visi hosteliai pilnutėliai. Nekokia idėja pasirodyti mieste per peak sezoną ir tikėtis rasti vietos nakvynei. Netyčiom nuklystame į raudonųjų žibintų gatvę. Jos, pasipuošusios vien apatiniais, žiūri kiek nustebę į mus iš savo vitrinų, mes kiek susigėdę bandom rasti kelią iš raudonųjų labirintų.
Nusivelkame į vieną aikštutę ir pasimetę kupriakus ant suolo mąstom. O iš tiesų spoksom į tašką – du taškus prieš save ir laukiam ryto. Visgi ne visos pilkosios masės lastelės dar bvo nustojusios, nes sugalvojom susirasti artimiausią parką, laikrodžiui negailestingai artėjant prie 2 ryto. Artimiausias pasirodo Vonler Park. Deja prie jo gerokai per daug veiklos. Pirmyn atgal zuja policinnas su šuniu, pilna neaisškių pankų ir dar kelios pasiklydusios porelės su dviračiais. Aiškiai intensyviai naudojimas parkiūkštis. Žvilgtelėję į žemėlapį užmatom dar vieną žalią plotą. Nujudam link ten.
Beklaidžiojant po žavingai purviną naktinį/rytinį Amsterdamą ateina ir 3ryto, kai mes pagaliau pasiekiam parką. Cha. 20 medžių ir aikštė su žole. Nuovargis padaro savo ir pamiršę pavojus, policininkus ar dar ten kažkokias visuomenės normas išsitraukiam miegmaišius, apsikabiname tvirtai kupriakus ir smngam. Dar prieš užmiegant pastebiu netoliese kažką panašaus į mūsų miegmaišius bet pamanau kad tai tik šešėlių žaismas. Kaip ryte paaiškėja, žaismas yra italas studentas, praleidęs savatę Amsterdame ir netikėtai nusprendęs pasilikti dar vieną dieną/naktį prieš skrydį, bet nerado viešbučio. Tiesa pievos laistytuvai įsijungia apie 6.30 tai gerai kad jau buvom suipakavę. Pasirodo naktį praleidome prie Vangogo muziejaus, bet taip anksti ryte jis dar nedirbo todėl pasikrovę kupriakus ant pečių patraukėm į stotį. Pasigavom 24 tramvajų (2.40 euro). Labiau apsimoka travel strips kur gali net dviese dalintis 6.70rueo kainuoja. Suvikiam tai šiek tiek per vėlai. Palengvinę savo naštą (4.70euro) stoty nujudam ieškoti bandelių ir kavos. Kelyklėlę randame apie 8 ryto, bet pardavėja nelabai draugiška ir nelabai žino kaip šypsotis. Gal per anksti. Poto dar supermarketą greituką randam ir nusiperkam normalesnius pusryčius – bandelę ir puslitrį kustrado nors maniau jogurtas :D
O tada geriausias kapučinas kokio esu ragavus – Coffee Company – nuostabu. Teisinga puta, stipri kava. Su balandžiais pasidalinę pusryčius susipa-ystame su amerikiete iš texaso kuri keliauja mėnesį o Europą viena. Paplepėję pasikeičiame detalėmis ir keliaujame i FOAM fotografijos galeriją. Labai patika viana autorė K.Boske ‘Mapping’. Vaizduoja medžius, bet nuotraukos labai įpatingai atspaustos. Kelis kartus ant to paties lapo eksponuotas tas pats ar panašus medžio kadras ir kai viskas susilieja atrodo lyg žiūrėtum į ervinę figūrą. Nupirkau mielą atviruką ir išsiunčiau Jam.
Užsukam į vietinę maximą. Apsiprekinam. Keliaujam link dokų, ten ir papietaujam. Pagulėję nukeliaujam į NEMO mokomasis centras... nelabai verta sugaišti ten porą valandų. Nors vaikams ti ten tikrai yra ką veikti.
Poto patraukiam į stotį, dar išsiunčiu kelis avirukus, nes TNT paštas parduoda tik po 5 pašto ženklus komplektuke. Iš stoties pradedam keliauti 16.30 manydamos kad pasilikom pakankamai laiko pasiekti bent kokį tai tašką už Amsterdamo. Deja. Pirmiausia, įsėdame ne į tą 4 tramvajų, kuris važiuoja į trasą. Atsiduriame neaiškiame rajone, kur tiesiai prasideda autpstrada. Pasinagrinėję žemėlapį suvokiam, kad mums reikia nūti ten kur važiuoja 25 tramvajus, už kokių 2km nuo kur esame. Živilės koja vis labiau skauda, mano pečiai irgi nebenori svorio laikyti. Kai prisėdame pakeleivingoje stotelėje, abi nusprendžiame kad jau norime namo, nors dar tik trečia diena eina į pabaigą. Dar pasvarstėm, kad tikriausiai labai juoksimės iš šits kelionės po kokių 10 metų sėdėdamos kokiame prabangiame papludimy Kanuose. :D
Už kokio puskilometrio randame 25 tramvajaus sustojimą paskutinį. Laikrodis jau artinasi prie 19h. Pasitikrinusi už 300 metrų randu degąlinę iš kurios ir reikia tranzuoti, bet jau per vėlu todėl nusprendžiame nakvoti nusileidusios nuo tilto. Kaip vėliau paaiškėja įsikuriam aikštelėje kuri yra prie kolektyvinių sodų. Pasisatome palapinę pirmą kartą ir simgame.

06/08/09 ketvirtadienis
Iš ryto atsibudę randame draugų. Kažkas miegojo toje pačioje aikštelėje kaip ir mes tik be palapinių, vien su miegmaišiais. Žingsniuodamos links stotelės pajuokaujame, kad smagu būtų pasivažinėti su korvete.
Degalinėje atsidūrėmė apie 9 ryto. Dar net nespėjus pasidėti daiktų ant žemės priėjo vienas vairuotojas ir paklausė kur važiuojame. Jis keliavo į Roterdamą, bet taip labai norėjo mus pavežti, kad pasakė jog mums bus pakeliui iš kitos degalinės. Ir, o džiaugsme, jo automobilis, korvete. Nors stogo nuleidus ir nevažiavome, bet vistiek buvo smagu, kad norai pildosi. Vairuotojas , kuris mus vežė pasirodo yra turistinės kompanijos, kuri organizuoja istorinius ir kultūrinius turus į rytų europą savininkas. Jis žinojo nepaprastai daug apie rytų europą visą po sovietinį stresą ir permainas. Visai įdomu buvo paplepėti. Tada prie Dordricht paleido. Pavažiavom dar kelias degalines stoteles su įvairiais vairuotojais, ir nepasisekė, vienas vairuotojas važiavo lyg ir į tą pusė kur mums reikėjo, bet pasirodo kelyje iki posūkio (ne į tą pusę kur mum reikėjo) nebuvo daugiau jokių degalinių. Situacija buvo tokia: stovime prie įvažiavimo į Leksaną (ar panašiai) mums reikia į kitą kelio pusę ugrįžti ant kelio, o prieš mus 4 juostos autostrados nenutrūktamo eismo... Pradėjome eiti link miesto nors iki jo ir apie 10 km, nieko geriau nesugalvojom. Paėjus kelis šimtus metrų, nenutrūkstama grandinė pasirodė turi properšų. Perkertame autostradą ir juokiamės iš savo keistokos situacijos.
Kitoje kelio pusėje taip pat yra degalinė Shell. Praleidžiame bent pusę valandos vien slampinėdamos ir klausinėdamos kur žmonės keliauja. Kur tik nori tik ne aplink bredą link Vokietijos. Pagaliau aptinkame vaikinuką, kuris nors ir nelabai ten kur reikia keliauja paiškina, kad mums padės sugrįžti į trasą. O jis pasirodo sūrių kompanijoje dirba Acount Manager. Prisijuokaujam. Duodu jam savo kortelę, kad parašytų dėl nuotraukų, nes susidomi mūsų kelionės įspūdžiais.
Po dar vieno pasimakalavimo aplink Bredą, bent jau vieno vairuotojo automobilyje, atsidriam kelyje link Eidenhoven. Kai prieini ir klausi kur žmonės važiuoja sulauki teigiamų atsakymų iš žmonių, kurie paprastai niekada nestoja tranzuotojams, bet vien dėl to, kad nemoka pasakyti ne pavėžeja. Taip keliaujame su Muitinės Teisininku, dirbančiu su šalimis norinčiomis importuoti į EU. Pripasakoja visokų nuotykių su antimis ir kompiuterių ekranais, bet ne kompiuteriais.
Sustojimas MacDonalds ledų. Ir tada per dvi moteriškaites (per du automobilius) atsiduriame Aachene. Antroji vairuotoja, pati tranzuoja ir mėgsta muzikos festivalius visokius nors jai jau 35. Gyvenimas nesibaigia, kai sueina 30. Na bent jau neturi ☺
Vokietija pasirodė kiek sudėtingesnė šalis tranzavimui. Žmonės labai įtarūs ir bent jau, kurie pasitaikė mūsų kelyje turi problemų su anglų kalba. Kaip ten bebūtų mums ir toliau sekėsi. Iš Aacheno iki artimiausios degalinės pametėjo vienas roko muzikos mylėtojas. O ten susišaudėm pakvaišūsį lenktyninką kiprietį, kuris nauju BMW tikraja to žodžio prasme skrido iš anglijos į Kiprą. Per 2,5h įveikėm kelią nuo Aacheno iki Frankfurto beveik (220km/h lėkė). Sustojom degalinėje iki miesto likus keliasdešimčiai km. Nusprendėme čia nakvoti, nes jau buvo vėlu. Nusiprausėme duše. Vėl pasijutom žmonėmis. Miegojome gražioje pakriaušėje ir mėgavomės 5 žvaigždučių vaizdu pro palapinės tinklelį. Tai tokie vat viešbučiai Vokietijos pakelėj.

2009/08/07 Penktadienis
Kažkieno gimtadienis šiandien. Nepamenu. 10.15h. jau valanda kaip bandom susišaudyti tranzą į Frankfurtą. Jokios sėkmės. Per ilgai gal miegojom iki 8h, ir dar pusryčiavome ilgokai. Sunkiai man šiandien sekasi eiti kalbėti su žmonėm, tai leidau Živilei pasireikšti. Pasiekiau socializavimosi sieną tikriausiai, vakar iškalbėjau viską ką galėjau, per 12 valandų bendravimo su nepažįstamaisiais. Pradedame viena kitą su Živile erzinti. Tikriausiai normalu, juk net ir geriausi draugai nėra tobuli. Bet žinau, kad po kelių metų bus belinę tik geri prisiminimai. Dėl to tikriausiai geriausi draugai tie, kurių nematai labai dažnai. Per tą trupą laiką, kai būni kartu stengiesi išnaudoti kiekvieną akimirką tik maloniems dalykams ir nesikabinėji prie smulkmenų.
12h. Apsigrežėm autostradoje. Šį kartą nereikėjo bėgt per ją. Radome tuneliuką po keliu. Nutarėme traukti link Hahn oro uosto, nes dabar iki jo 60km yra. Nors ir labai man anksti iki skrydžio, kažkaip netekom vilties nukeliauti į Frankfurtą. Bent jau ne tranzais. Sėdim prie Neto parduotuvės. Jei ryt tuo pačiu metu būsim čia pradėsiu eiti į oro uostą peščiomis. 10 valandų net ir su kupriaku turėtų užtekti. Kokios desperatiškos mintys. Vokietija nedraugiška šalis tranzavimo atžvilgiu.

2009/08/08 Šeštadienis
Iki Hahn pavežė turkas, kuris nė žodžio angliškai nemokėjo. Vėl skridom 200km/h. Papietavome paskutinį kartą kartu su Živile ir ji patraukė į trasą. Radau užrakinamas spinteles ir ten pasimetusi didįjį kupriaką patraukiau pasivaikščioti po apylinkes. O ten visai miela. Kokių įkm spinduliu pilna mažų Vokiškų kaimukų, miškų ir laukų su kviečiais. Net širdis atsigavo pabėgus iš greitkelio ir didmiesčio šurmulio. Tikriausiai men nelemta išsikelti į didelį miestą. Susikambinau su Živile tą vakarą ji pasekė Liuksemburgą ir smagiai leido laiką su Naujosios zelandijos piliečiais keliaujančiais aplink pasaulį per 500 dienų. Aš bandžiau nakvoti lauke palei oro uosto tvorą, bet ten buvo per daug garsų ir lietus dar prasidėjo, tai nupėdinau į oro uosto pastatą. Ten tiek to miego tebuvo nes 4 ryto prasidėjo skrydžiai ir triukšmas. Tai 6 ryto nusipirkau return bilietą i Frankfurtą ir išvažiavau. Man patiko tuščias rytinis miestas. Pasivaikščiojau pagaudžiau kelis kadrus ir visą dieną smaližiavau tai vienokius tai kitokius skanėstus. Taip ir pratinginiavau visą dieną. Gružau į oro uostą, ten pasnaudžiau dar kelias valandas ir išskridau i Birmingham 6h ryto.

2009/08/09
Sėdžiu Costa kavinėje laukiu pirmojo sekmadieninio traukinio. Vat va tokia tai buvo kelionė.