Kodėl sekmadieniais liūdna?

Ar kam nors dar šiame plačiame pasaulyje sekmadienis asocijuojasi su liūdesiu? Jei kur nors keliauju ar turiu kam nors pasakyti iki pasimatymo (net jei rytoj) gerklę suspaudžia gniutulas ir skruostais nevaldomos pasileidžia ašaros. Ir svarbiausia juo labiau netinkama situacija, pvz. tarp krūvos žmonių, juo labiau šitas incidentas tikėtinas...

Kol buvau mokykloje ta buvo pradinėse klasėse patrita savotiška traumelė... bet kodėl aš jos išaugti nagaliu... ta melancholija tikrai nekažką. Ašaros tik sukelia galvos skausmą. O gal tai tada kai pamirštu koks gyvenimas yra puikus: turiu rankas, kojas, šeimą (už 2000km, bet visada laukiančią), mylimą, draugų, blausias karjeros perspektyvas... o kaip dėl šviesaus rytojaus? užtikrintumo?

rytojus, aiteitis... kuo aš greičiausiai būsiu: marketing coordinator --> marketing executive --> marketing manager --> retired marketer

o mama? o žmona? Martina apie tai pragysta. cha. kur ta pankiūkštė prapuolė, kuri kuo garsiausiai cypaudavo - 'vaikai, vyras - niekada aš ir pati sau gera kompanijojė'. Gal kur nors tarpuose visų šitų nuotykių...

Tik kokioje sferoje ta marketingą mučinti. Media? mmmm kaip saldu, kameros, video kambariai, dark roomai nuotraukoms ryškinti. Tik labai tresuoto gyvenimo perspektyva neatrodo viliojanti, bet kur to streso nėra. Streso beje gauname tiek kiek jo įsileidžiame, taigi karma ramybė OM ir galiu net labiausiai skubančioje minioje jausti harmoniją ir džiaugsmą. Taip. Kaip viskas paaiškėja, kai atsiduria prieš akis. :)