skauda.....

Labiausiai skauda, kai išduoda artimiausi žmonės... gal tai net neišdavystė, papraščiausias detalių nepaminėjimas. Bet viduje taip tuščia ir šalta pasidarė. Paika aš viską sakau, o ji tik matomai neturi kuo pasidalinti su manim. Sužinau apie jos gyvenimą iš kitų asmenų.

Nepažįstu savo šeiminykščių... ir tas yra labai baisu. Juk jie tie vieninteliai, kurie pagal amžių patvirtintas taisykles, turėtų vieninteliai pasilikti su manimi visą gyvenimą.

Mano šeima yra labai normali. ar tikrai? Gal normalumas nėra gerai? Jei viskas pas mus gerai, gal tai nurypimas nuo visuomenės normų? Visuomenės, kurioje apsoliučiai viskas perpuve ir sugadinta. O nukrypus nuo normų jau pasidarai ne normalus. Tai kas yra normalu vis dėl to?

Turiu būti individualesnė. Niekuo negalima kliautis. Esi šioje planetoje vienas, kai turi sunkumų. Linksmybėms nereikia būti vienam - visada atsiras draugų. Bet sunkumai, turi būti įveikti individualiai. Tik taip išmoksi stovėti ant savo kojų ir priimti sprendimus. Sprendimus, kurie nevisada ves į pergalę, bet iš kurių visada išmoksi kažko naujo apie save ir apie pasaulį.

Užsiauginti šarvą. Būti su visais ir daryti gerą nesitikint nieko atgal. Taip lengviau. Kai nieko nesitiki niekuo ir nenusivili, kai tai neįvyksta.

Gera išsilieti. parašai parašai ir jau lyg būtum išsikalbėjęs. Skirtumas tik toks, kad jokio asmens neverti alpėti iš nuobodulio - kokia aš nelaiminga. Nes ištikro tai aš laiminga, ir net labai. Turiu rankas, kojas, šiek tiek smegenų kauše, šeimą (kurios nelabai pažįstu, bet kuri mane palaiko), keletą pašėlusių draugų, daug pažįstamų, kurie apsilanko mano gyvenime tik turmpam ir dar daug visokių veiklų, kurios neleidžia nuobodžiauti...