2009-09-15
Gimtadienis. Gimtadienio sulaukusiems prašom atsistoti. Jau stoviu. :D Kokia šiandien buvo puiki diena. Darbe kolegos iš pat ryto palinkejo gero gimtadienio. Emma, the best of all possible managers, had a little present which was from all the department and that was very nice. Jyeee, kaip pasakytu Boratas, NICE :D Turėjau iš vakar nupirkusi pyragėlių ir saldumynų todėl atsidėkodama visus pavaišinau ir visi šypsojosi. Ir dar apkabinau visus ir tie apkabinimai buvo vienas geriausių dalykų atsitikusių iki šiol darbe. Iš tiesų:
Everyone needs a hug in the morning one in the end of the day as many as possible squeezed in between, because no matter how big is your problem the hug is the best cure of all.
Nors visą dieną ir praleidau customer focused selling, vitiek buvo labai gera diena. Parėjusi vakarop prie stalo, radau dar vieną dovanėlę nuo Lenos, ukrainietės kuri UK jau 10 metų gyvena, o su 3M jau pusantrų metų. Bijūnais kvepiantis prausiklis, net nežinojau kad tokių galima rasti.
Maloniausi dalykai buvo Dominykos skambutis ir nereali Igno žinutė, kurią jis pasirašė, brolis Ignas. Myliu savo šeimą. Jie nuostabiausi. Gal ir aš kada nors sukursiu kažką panašiai gražaus.
Dar nespėjau peržvelgti savo elektroninio pašto įdėmiai. Mačiau tik kad nuo Rimos laiškas yra. Jau pribrendau norėjimui??? O kur dingo aš per jauna, man reikia laisvės ir išsibėgioti? Gal čia kalta ta darbo atmosfera, kur atrodo jog visi turi vyrus ir žmonas, na bent jau partnerius kaip minimum.... juk būti kitokiai nieko tokio. Išsiskirti, išryškėti juk tai viena iš siekiamybių...
22 gražus skaičius. Mama pasakė, kad lyderių skaičius, gal reiktų pagalvoti apie kokį lyderių kursą, ar apsiimti vadovauti kam nors... Bet be išankstinio pasiruošimo vadvoauti... hm... apmastyti reiktų šias galimybes.
22-ųjų gyvenimo metų atspindžiai: keliaujant per Marijos dovanotą knygutę:
Rugsėjis – ir vėl Raimundas Bilyk
Spalis – nesuprantu dar kas esu ar kuo norėčiau būti, bet jau jaučiu kaip stipri srovė mane kažkur neša.
Užduotis – išmokti neverkti.
Laimė būna tikra tik tuomet, kai ja daliniesi.
Tikiuosi, kad meilė niekada nesibaigs...
Lapkritis –
Obama laimėjo rinkimus – permainų metas?
Pradžiamokslio saldumas = 3h pusryčiai o klorijų nulis.
Metuose nėra pakankamai dienų, kad studentai sugebėtų pasiruošti ir išlaikyti egzaminus.
Baimė yra pats geriausias motyvatorius apsaugoti save nuo blogų pasėkmių. Egzamino baimė apsaugo nuo bedarbystės?
Gruodis
Gavau 3M Placementą!!!!!! (2009 Groudžio 4)
Sausis
Pradžia iš naujo... Klausytis savo širdies.
Daugiau niekada nesiskūsiu, kad turiu per daug darbo, tokiu būdu bent jau kai kurie dalykai būna padaromi.
Dvasingas pašnekesys su Tomu Londone po šėlsmo Gedo bare.
Laiko visada yra – kai nori.
Skrendantis laikas praleistas su Diana ir Skirmante.
Vasaris
Anglijoje prisnigo – kaip ir visada gamtai kažką iškrėtus baisinis sąmyšis. Carpe diam.
Kovas
Pirmas bandymas daryti gyvą transliaciją su Lutube. Visai gerai. Nors iš kart taip ir neatrodė.
Pasivaikšiojimas su Andrew. Jis toks kuklus, net miela žiūrėti.
Staigmena skrydis į Lietuvą – žinojo tik zuijkis
Grįždama į angliją pirmą kartą per 3-ejus metus grįžau ‘namo’.Geras ir jaukus jausmas.
Balandis
Dirbau tour guide universitetui. Sužinojau šiek tiek daugiau apie Management school.
Gegužis
Paskambink varpais – gal kas išgirs ir išgelbės tave iš tavo pačios likimo.
Ryt egzas – kas čia gali būt gero…
Kodėl egzaminai taip lėtai eina. O visas kitas gyvenimas taip geritai.
Birželis
Pas Eglę Kaune. Žiūriu į miegančias Mariją, Eglę, Ievą ir Živilę. Vakar šaunus vakarėlis buvo.
Kurtuvėnų parke slėpėm butelį vyno su apsimiegojusiu Martynėliu. Atkasim kitą kart kai grįšiu. O poto maudėmės. Vienintelės maudynės ežere šią vasarą.
Liepa
Darbo pradžia su šiokiais tokiais nesusipratimasi. Jaučiuosi ne vietoje.
Susidraugauju su Reda, Agne ir Rūta. Smagios paničkos.
Rugpjūtis
Kelionė su Živile po Europą tranzais
Ir vėl rugsėjis....
2009 09 05
Dar tik pirma rugsėjo savaitė, bet jau kvepia rudeniu,jau salė pamažu pradeda tik šviesti ir nešildyti. Taip ir viduje, jau kvepia rudeniškapa baigos nuotaik.a: metų pabaigos, rodos/rėdos rato užsidarymo, ir susitąstymo nuotaika.
Ech... darbe kiekvieną dieną vis mažiau prasmės matau, pakilios nuotaikos akimirkų vis mažiau, o kai išeis Emma nebeliks ir jos padrasinamųjų žodžių ir raštelių. Kaip žmonės sugeba tokį darbą dirbti metų metus? O gal kai įsidirbi pasidaro geriau? Kiek laiko tada reikia, kad ištiesų priprastum? 3 mėnesiai matomai nepakankamai, nes kolkas dar nepriprantu.
Susijungti. Išnaudoti kiekvieną naują susitikimą ir pažintį kaip treniruotę jungimos pratimuose. Pratimuose cha... gyvenimas tai juk ne žaidimų aikštelė kur suklydęs gali lengvai pasitaisyti. O gal... gal kaip tik taip yra. Žaidimų aikštelė tėra mūsų didelis gyvenimas, ar atvirkščiai, mūsų gyvebnimas tėra didelę žaidimų aikštelė. Čia galima klysti pasitaisyti ir vėl pradėti viską iš naujo. Tikrai pradėsiu viską iš naujo, kas 7 metus pažadu. Paskaičiuokim broliai kurmiai:
1 – 7 metai – gyvenau kaime ir džiaugiausi senelių namų šiluma, pažindinausi su pasauliu.
8 – 18 (ne visai 7 bet arčiausiai kas gaunasi pasikeitimų buvo ir tarp šio dešimtmečio) – gyvenau Šiauliuose, buvau moksleivė, seniūnė, aktyvistė, draugė.
19 - ... išsikrausčiau į angliją, esu studentė/marketiingo kordinatorė, kurianti savo ateitį moteris.
Taigi pagal šį skaičiavimą rimti pasiketimai turėtų įvykti kai man bus 26 ar panašiai. Kaip tik ir išeina pabaigiu universitetą – 23 metai, padirbėju dar 3 – 4 metus kaip marketierė ir tada keičiuoi. Į ką keičiuosi? Manau sugalvosiu tada... :D Kaip gera žinoti, kad esu laisva ir niekur neįstrigusi ilgam laikui. Šitaip man kurkas labiau patinka galvoti – pasikeitimų kelias geresnis, negu ‘Įsivaizduoji šitokį darbą turėsiu dirbti dar mažiausiai 40 metų jei noriu turėti ramią senatvę, per kurią balažin ką veiksiu... Noriu veikti dabar. Noriu gyventi visą savo gyvenimą. Ir gyvensiu. Nuo dabar. Nuo čia.
Puikuma.
Friday 18 September 2009
Wednesday 2 September 2009
Kodėl kartais žemės nejaučiu po kojom?
Smagu kai žemės nejauti nes drugeliai apsigyvenę skrandyje tave kelia link meilės, susižavėjimo ar dar kokio nors tyro jausmo. Deja, paskutiniu metu drugelių mažoka mano stratosferose. Kuo didesnė užduotis, kuo dugiau atsakomybės, o tuo pačiu ir didesnis atpildas (jei pasiseks!) tuo labiau nenoriu to daryti.
Reikia pradėti nuo mažų dalykų. Išskaidyti neįveikiamus kalnus į apeinamas uolienas. Net jei ir nematai bendro vaizdo iš kart, kaip įgyveninsi projektą/atliksi užduotį, vistiek verta sugalvoti koks gali būti pirmasis tavo žingsnis.
Dar labai svarbu: ne viskas kas yra skubu yra svarbu. Šiandien pusę dienos praleidau klijuodama etiketes ir ieškodama pasimetusių lankstinukų. Išmokau kad kitą kartą būtina pasidaryti normalų adresų sarašą. Labai daug laiko būčiau šiandien sutaupiusiu jei tokį būčiau turėjusi. Jaučiausi kaip kokia sekretorė apsirovusi krūvomis popieriukų ir vokų. Argi tai marketingas? Kur visas spindesys ir lemtingi sprendimai?
Turiu ir rimtų užduočių. Reikia prioritizuoti rimčiau, nes kolkas tik darau bet ką kas nusileidžia ant mano stalo, o kuo toliau tuo daugiau administracinio pobūdžio popierizmo čia leidžiasi.
Perspektyvos jautimas yra svarbiau. Žinok savo pareigas ir jas atlik, bet nesileisk išnaudojama.
Reikia pradėti nuo mažų dalykų. Išskaidyti neįveikiamus kalnus į apeinamas uolienas. Net jei ir nematai bendro vaizdo iš kart, kaip įgyveninsi projektą/atliksi užduotį, vistiek verta sugalvoti koks gali būti pirmasis tavo žingsnis.
Dar labai svarbu: ne viskas kas yra skubu yra svarbu. Šiandien pusę dienos praleidau klijuodama etiketes ir ieškodama pasimetusių lankstinukų. Išmokau kad kitą kartą būtina pasidaryti normalų adresų sarašą. Labai daug laiko būčiau šiandien sutaupiusiu jei tokį būčiau turėjusi. Jaučiausi kaip kokia sekretorė apsirovusi krūvomis popieriukų ir vokų. Argi tai marketingas? Kur visas spindesys ir lemtingi sprendimai?
Turiu ir rimtų užduočių. Reikia prioritizuoti rimčiau, nes kolkas tik darau bet ką kas nusileidžia ant mano stalo, o kuo toliau tuo daugiau administracinio pobūdžio popierizmo čia leidžiasi.
Perspektyvos jautimas yra svarbiau. Žinok savo pareigas ir jas atlik, bet nesileisk išnaudojama.
Tuesday 1 September 2009
po ilgo savaitgalio...
Kaip gera, kaip gera kuo nors žavėtis. Gera būti draugiškiems. Tada lengviau egzistuoti. Susidraugausiu su Džeimiu, jis atrodo paprastas ir mielas žmogiukas.
Dideli norai padeda toli nukeliauti. O svajonės kurios gazdina yra pačios nuostabiausios. Tik nereikia jų atidėlioti vien dėl to kad atrodo per didelės. Viską galima išskaidyti į pakopas ir pradėti nuo mažiausių žingsnelių. Pasitikėjimas savo jėgomis ir 'Aš galiu' požiūris. Laikytis savo plano ir pasiekti tai ko nori.
Aš galiu!
Dideli norai padeda toli nukeliauti. O svajonės kurios gazdina yra pačios nuostabiausios. Tik nereikia jų atidėlioti vien dėl to kad atrodo per didelės. Viską galima išskaidyti į pakopas ir pradėti nuo mažiausių žingsnelių. Pasitikėjimas savo jėgomis ir 'Aš galiu' požiūris. Laikytis savo plano ir pasiekti tai ko nori.
Aš galiu!
Wednesday 26 August 2009
Iš jaunystės nutrūkgalviškų idėjų, kurios išsipildo...
Atostogos
(nuotraukas pridėsiu vėliau)
Briuselis - Roterdamas - Amsterdamas - Frankfurtas per savaitę
Viskas tesėsi nei trumpai nei ilgai nuo 03 – 09 Rugpjūčio šio amžiaus (pirmojo) 9-siais metais. O čia šis bei tas iš kelionės dienoraščio...
2009/08/02
Prasideda nuotykis. Namuose nėra eletros. Truputį jaudinuosi prieš kelionę. Išskrendu šiandien į Briuselį, o ryt susitinku su Živile ir pradėsim savo Euro-trip’ą. ☺ Nežinau kaip viskas bus ir tas verčia drugelius skraidyti skrandyje. Bet kartu ir džiugu, juk visada taip būna priš atrandant ar patirant kažką naują, dar neišgyventą. Gyvenimas yra puikus.
2009/08/03
BRIUSELIS
Susitikom sėkmingai. Šokom i autobusą, nes niekaip nesupratom kaip perlipti per Charleroy oro uostą juosiančias tvoras ir paklaidžioję palikome savo sunkius kupriakus Traukinių stoties užrakinamose spintelėse. Išsinuomavę dviračius greitai aplėkėm didelę miesto dalį. Nieko įpatingo nelankėm šiaip mėgavomės bendra miesto dvasia su daugybe gatvių – Rue de Bla Bal. Ragavome nuostabiausių ledų, vaflių ir prancųziškų bulvyčių. Aišku ne iš karto viską, bet rezultatas ar taip ar taip iš visų tas pats :D Garsusis siusiojantis berniukas yra iš tikrųjų vos keliu centimetrų ūgio. O Grand Place būtų mano mėgstamiausia vieta rytais gerti kavą jei gyvenčiau Briusely. Čia fantastiškai istoriškai gražu ir jauku nors aplink ir malasi šimtai turistų. Čia yra mieli padavėjai, kurie užklausti kelio dar ir maloniai pajuokauja.
Svarbi pamoka: nebijoti klausti. Juk esame turistės ir esame čia tam kad sužinoti.
Dar mieste pilna animacinių personažų ir visokiausių komiškų situacijų ant sienų, saldžių, gardžių aromatų ir nuotykių kvapo. Nuotykio kuris mus jau pradėjo lydėti.
Dviračių nuoma krūtas dalykas. Tik reikia kreditinės. Idedi kortelę, užšaldo 150 eurų tol kol naudosiesi dviračiu, bet paskui viską gražina. Pirmas pusvalandis yra nemokamas, o paskui po 50ct už kiekvieną papildomą ousvalandį. Aikštelių pilna pagrindinėse gatvėse todėl galima visai pigiai keliauti. Paiimi vieną dviraty pavažiuoji iki kitos aikštelės ir vėl gali pasidėjęs pasiimit naują dviratį. ☺ Gaila Vilniaus oranžiniai dviračiai neprigijo.
Nakvoti keliaujame į Briuselio International Airort. Traukiniu iš North Station kainuoja 3 eurus.
2009/08/04
Ankstyvas (7,10) rytas, orouoste. Dar niekada betotinės grindys nebuvo tokios minštos, o miegas toks saldus, nors ir trumpokas :D. Živilė šiek tiek sirguliuoja, tikiuosi pasitaisys. Šiandien prasidės visos įdomybės – tranzavimas.
Iš pradžių sekėsi gerai. Vos išėjus iš oro uosto sustojo dailus blondinukas su lediniu BMW ir pavežė į Antverpeną. Studentas, studijuoja finansus, mėgsta klubus, išvežė tėtį į oro uostą.
Tada sustojo medicinos seselė – greitosios vairuotoja (keli kilometrai). Tuomet simpatingas ledovežio (šaldytuvo) vairuotojas, kuris niekada nestoja tranzuotojams, bet dėl to kad jo mergina vis ragina jį, mums pirmom sustojo :D
Užsukom Brechte į parduotuvę (vietinę maximą) vandens ir sugaišom 1,5h, nes grįžus į kelią ilgai nebuvo mašinų, o autostradoje stovėti atrodė tikra savižudybė, kai mašinos nenustojamu srautu juda. Kai pagaliau atsirado mašinų (stojančių) pavežė iki degalinės link Bredos. Tada pradėjom vaikštinėti ir klausinėti žmoių, kur jie važiuoja ir ar norėtų kompanijos. Radom vyruką, kuris mus keliavo į ......................... o tai kažkaip pasirodė pakeliui į Roterdamą, nors mūsų tikslas ir buvo Amsterdamas. Taigi mes keliaujam link Amsterdamo o tas vyrukas sako, kad Roterdame labai gražu. Kadangi musu nesaisto jokie įsipareigojimai. Nusprendžiam pusdienį paskirti ir Roterdamui. Jis mus paleidžia mus vienoje degalinėje prie Bredos neva daugiau mašinų ten ir beto Belgijoje negalima tranzuoti greitkeliuose (beveik... tranzuotojui nenusikaltimas, bet sustojusiajam autostradoje gali kliuti 300 eur bauda). Ten vėl įsidrąsiname prieiti prie vairuotojų ir pasiteirauti kur jie keliauja. 5-6 ne, negaliu, šunį vežu ir mes įsiprašom as porą vyrukų. Ar jie pora ar tik verslo partneriai taip ir nenutarėm ilgoje diskusijoje poto su Živile. Jie buvo labai mieli, išsuko iš kelio namo, ka buvo mažas miestukas palei Roterdama, kad nuvežtų mus prie apžvalgos bokšto o tuo pačiu dar ir mažą ekskuriją po miestą padarė. Miestas labai erdvus ir modernus, nes per II Pasaulinį Karą buvo beveik visisškai sunaikintas, o atstatant jau vyravo naujos mados ir šiek tiek modernesnis urbanistinis planavimas. Pasikėlimas į apžvalgos bokštą kainavo 8,60 euro. Vaizdas didingas, viskas kaip ant delno tikrai labai vertas dalykas. Apžiūrėjom Erasmus universitetą, tokio pat vardo tiltą, salą misto centre ir visą kas dar ten matės ir ko vardų neišsiaiškinom. Poto žygiavom su visais lin balto Erasmus tilto. Kelios fotografijos į kelionės albumą ir patraukiam link traukinių stoties su viltim pamesti ten kupriakus. Deja, kelias pasirodo per daug dulkėtas ir tolimas tad tenka stabtelti afrikietiško stiliaus kavinėje/bare BAZAR įdomi atmosfera. Kelio dulkes beplaunant vėsiu Heinekenu kžkaip nuovargis ir tie keli laipsniukai padeda išeiti iš saves. Sėdime su Živile kurį laiką be žado. Atsigavę vėl patraukiame traukinių link, bet ateina vakarienės metas ir čia pasitaiko tokia puiki aikštė su įdomiomis kranus primenenčiomis konstrukcijomis. Prisėdam. Po poros valandų trukusios vakarienės ir gulėjimo viduty aikštės, nusprendžiam, kad tiek jau to ta traukinių stoty, nebeverta daiktus dėtis vos kelioms valandoms.
Keliaujame į salą per raudoją tiltą. Ten bebūnant sutemsta. Kai jau pradeda artėti pusiaunaktis patraukiam link stoties. Pakeliui vienos moters paklausiam kur gauti vandens, o ji atsisuka ir atiduoda savo buteliuka. Aišku mes gan apgailėtinai atrodome, dvi murzinokos panelės nei veidrodžio nei šepečio (bent jau aš) nemačiuios jau keletą dienų, ir velkame kiekviena beveik savo dydžio (ne svorio, piuh) kupriaką. Labai jai padėkojame ir dar išsiaiškiname, kad bet kuris viešbutis ar baras turėtų geranoriškai pripildyti mūsų butelius. Viename tokiame bare, kad ir kaip ironiška bebūtų pavadintu ‘Water’ ir pasipildome savo vandens atsargas. Jokių problemų su anglų kalba visi čia profesionalai.
Pagaliau pasiekiame stotį (vėl) pasižiūrįti kada iš ryto traukiniai į Amsterdamą, nes nusprendžiam negaišti tranzuodamos. O traukiniai važiuoja visą naktį gal kas 30min. Kadangi ar čia ar ten neturime kur apsistoti, nusiperkame bilietus ir šokame į pirmą traukinį. 00.10 dar Roterdame, o 01.15 jau Amsterdame.
Baisoka. Visi hosteliai pilnutėliai. Nekokia idėja pasirodyti mieste per peak sezoną ir tikėtis rasti vietos nakvynei. Netyčiom nuklystame į raudonųjų žibintų gatvę. Jos, pasipuošusios vien apatiniais, žiūri kiek nustebę į mus iš savo vitrinų, mes kiek susigėdę bandom rasti kelią iš raudonųjų labirintų.
Nusivelkame į vieną aikštutę ir pasimetę kupriakus ant suolo mąstom. O iš tiesų spoksom į tašką – du taškus prieš save ir laukiam ryto. Visgi ne visos pilkosios masės lastelės dar bvo nustojusios, nes sugalvojom susirasti artimiausią parką, laikrodžiui negailestingai artėjant prie 2 ryto. Artimiausias pasirodo Vonler Park. Deja prie jo gerokai per daug veiklos. Pirmyn atgal zuja policinnas su šuniu, pilna neaisškių pankų ir dar kelios pasiklydusios porelės su dviračiais. Aiškiai intensyviai naudojimas parkiūkštis. Žvilgtelėję į žemėlapį užmatom dar vieną žalią plotą. Nujudam link ten.
Beklaidžiojant po žavingai purviną naktinį/rytinį Amsterdamą ateina ir 3ryto, kai mes pagaliau pasiekiam parką. Cha. 20 medžių ir aikštė su žole. Nuovargis padaro savo ir pamiršę pavojus, policininkus ar dar ten kažkokias visuomenės normas išsitraukiam miegmaišius, apsikabiname tvirtai kupriakus ir smngam. Dar prieš užmiegant pastebiu netoliese kažką panašaus į mūsų miegmaišius bet pamanau kad tai tik šešėlių žaismas. Kaip ryte paaiškėja, žaismas yra italas studentas, praleidęs savatę Amsterdame ir netikėtai nusprendęs pasilikti dar vieną dieną/naktį prieš skrydį, bet nerado viešbučio. Tiesa pievos laistytuvai įsijungia apie 6.30 tai gerai kad jau buvom suipakavę. Pasirodo naktį praleidome prie Vangogo muziejaus, bet taip anksti ryte jis dar nedirbo todėl pasikrovę kupriakus ant pečių patraukėm į stotį. Pasigavom 24 tramvajų (2.40 euro). Labiau apsimoka travel strips kur gali net dviese dalintis 6.70rueo kainuoja. Suvikiam tai šiek tiek per vėlai. Palengvinę savo naštą (4.70euro) stoty nujudam ieškoti bandelių ir kavos. Kelyklėlę randame apie 8 ryto, bet pardavėja nelabai draugiška ir nelabai žino kaip šypsotis. Gal per anksti. Poto dar supermarketą greituką randam ir nusiperkam normalesnius pusryčius – bandelę ir puslitrį kustrado nors maniau jogurtas :D
O tada geriausias kapučinas kokio esu ragavus – Coffee Company – nuostabu. Teisinga puta, stipri kava. Su balandžiais pasidalinę pusryčius susipa-ystame su amerikiete iš texaso kuri keliauja mėnesį o Europą viena. Paplepėję pasikeičiame detalėmis ir keliaujame i FOAM fotografijos galeriją. Labai patika viana autorė K.Boske ‘Mapping’. Vaizduoja medžius, bet nuotraukos labai įpatingai atspaustos. Kelis kartus ant to paties lapo eksponuotas tas pats ar panašus medžio kadras ir kai viskas susilieja atrodo lyg žiūrėtum į ervinę figūrą. Nupirkau mielą atviruką ir išsiunčiau Jam.
Užsukam į vietinę maximą. Apsiprekinam. Keliaujam link dokų, ten ir papietaujam. Pagulėję nukeliaujam į NEMO mokomasis centras... nelabai verta sugaišti ten porą valandų. Nors vaikams ti ten tikrai yra ką veikti.
Poto patraukiam į stotį, dar išsiunčiu kelis avirukus, nes TNT paštas parduoda tik po 5 pašto ženklus komplektuke. Iš stoties pradedam keliauti 16.30 manydamos kad pasilikom pakankamai laiko pasiekti bent kokį tai tašką už Amsterdamo. Deja. Pirmiausia, įsėdame ne į tą 4 tramvajų, kuris važiuoja į trasą. Atsiduriame neaiškiame rajone, kur tiesiai prasideda autpstrada. Pasinagrinėję žemėlapį suvokiam, kad mums reikia nūti ten kur važiuoja 25 tramvajus, už kokių 2km nuo kur esame. Živilės koja vis labiau skauda, mano pečiai irgi nebenori svorio laikyti. Kai prisėdame pakeleivingoje stotelėje, abi nusprendžiame kad jau norime namo, nors dar tik trečia diena eina į pabaigą. Dar pasvarstėm, kad tikriausiai labai juoksimės iš šits kelionės po kokių 10 metų sėdėdamos kokiame prabangiame papludimy Kanuose. :D
Už kokio puskilometrio randame 25 tramvajaus sustojimą paskutinį. Laikrodis jau artinasi prie 19h. Pasitikrinusi už 300 metrų randu degąlinę iš kurios ir reikia tranzuoti, bet jau per vėlu todėl nusprendžiame nakvoti nusileidusios nuo tilto. Kaip vėliau paaiškėja įsikuriam aikštelėje kuri yra prie kolektyvinių sodų. Pasisatome palapinę pirmą kartą ir simgame.
06/08/09 ketvirtadienis
Iš ryto atsibudę randame draugų. Kažkas miegojo toje pačioje aikštelėje kaip ir mes tik be palapinių, vien su miegmaišiais. Žingsniuodamos links stotelės pajuokaujame, kad smagu būtų pasivažinėti su korvete.
Degalinėje atsidūrėmė apie 9 ryto. Dar net nespėjus pasidėti daiktų ant žemės priėjo vienas vairuotojas ir paklausė kur važiuojame. Jis keliavo į Roterdamą, bet taip labai norėjo mus pavežti, kad pasakė jog mums bus pakeliui iš kitos degalinės. Ir, o džiaugsme, jo automobilis, korvete. Nors stogo nuleidus ir nevažiavome, bet vistiek buvo smagu, kad norai pildosi. Vairuotojas , kuris mus vežė pasirodo yra turistinės kompanijos, kuri organizuoja istorinius ir kultūrinius turus į rytų europą savininkas. Jis žinojo nepaprastai daug apie rytų europą visą po sovietinį stresą ir permainas. Visai įdomu buvo paplepėti. Tada prie Dordricht paleido. Pavažiavom dar kelias degalines stoteles su įvairiais vairuotojais, ir nepasisekė, vienas vairuotojas važiavo lyg ir į tą pusė kur mums reikėjo, bet pasirodo kelyje iki posūkio (ne į tą pusę kur mum reikėjo) nebuvo daugiau jokių degalinių. Situacija buvo tokia: stovime prie įvažiavimo į Leksaną (ar panašiai) mums reikia į kitą kelio pusę ugrįžti ant kelio, o prieš mus 4 juostos autostrados nenutrūktamo eismo... Pradėjome eiti link miesto nors iki jo ir apie 10 km, nieko geriau nesugalvojom. Paėjus kelis šimtus metrų, nenutrūkstama grandinė pasirodė turi properšų. Perkertame autostradą ir juokiamės iš savo keistokos situacijos.
Kitoje kelio pusėje taip pat yra degalinė Shell. Praleidžiame bent pusę valandos vien slampinėdamos ir klausinėdamos kur žmonės keliauja. Kur tik nori tik ne aplink bredą link Vokietijos. Pagaliau aptinkame vaikinuką, kuris nors ir nelabai ten kur reikia keliauja paiškina, kad mums padės sugrįžti į trasą. O jis pasirodo sūrių kompanijoje dirba Acount Manager. Prisijuokaujam. Duodu jam savo kortelę, kad parašytų dėl nuotraukų, nes susidomi mūsų kelionės įspūdžiais.
Po dar vieno pasimakalavimo aplink Bredą, bent jau vieno vairuotojo automobilyje, atsidriam kelyje link Eidenhoven. Kai prieini ir klausi kur žmonės važiuoja sulauki teigiamų atsakymų iš žmonių, kurie paprastai niekada nestoja tranzuotojams, bet vien dėl to, kad nemoka pasakyti ne pavėžeja. Taip keliaujame su Muitinės Teisininku, dirbančiu su šalimis norinčiomis importuoti į EU. Pripasakoja visokų nuotykių su antimis ir kompiuterių ekranais, bet ne kompiuteriais.
Sustojimas MacDonalds ledų. Ir tada per dvi moteriškaites (per du automobilius) atsiduriame Aachene. Antroji vairuotoja, pati tranzuoja ir mėgsta muzikos festivalius visokius nors jai jau 35. Gyvenimas nesibaigia, kai sueina 30. Na bent jau neturi ☺
Vokietija pasirodė kiek sudėtingesnė šalis tranzavimui. Žmonės labai įtarūs ir bent jau, kurie pasitaikė mūsų kelyje turi problemų su anglų kalba. Kaip ten bebūtų mums ir toliau sekėsi. Iš Aacheno iki artimiausios degalinės pametėjo vienas roko muzikos mylėtojas. O ten susišaudėm pakvaišūsį lenktyninką kiprietį, kuris nauju BMW tikraja to žodžio prasme skrido iš anglijos į Kiprą. Per 2,5h įveikėm kelią nuo Aacheno iki Frankfurto beveik (220km/h lėkė). Sustojom degalinėje iki miesto likus keliasdešimčiai km. Nusprendėme čia nakvoti, nes jau buvo vėlu. Nusiprausėme duše. Vėl pasijutom žmonėmis. Miegojome gražioje pakriaušėje ir mėgavomės 5 žvaigždučių vaizdu pro palapinės tinklelį. Tai tokie vat viešbučiai Vokietijos pakelėj.
2009/08/07 Penktadienis
Kažkieno gimtadienis šiandien. Nepamenu. 10.15h. jau valanda kaip bandom susišaudyti tranzą į Frankfurtą. Jokios sėkmės. Per ilgai gal miegojom iki 8h, ir dar pusryčiavome ilgokai. Sunkiai man šiandien sekasi eiti kalbėti su žmonėm, tai leidau Živilei pasireikšti. Pasiekiau socializavimosi sieną tikriausiai, vakar iškalbėjau viską ką galėjau, per 12 valandų bendravimo su nepažįstamaisiais. Pradedame viena kitą su Živile erzinti. Tikriausiai normalu, juk net ir geriausi draugai nėra tobuli. Bet žinau, kad po kelių metų bus belinę tik geri prisiminimai. Dėl to tikriausiai geriausi draugai tie, kurių nematai labai dažnai. Per tą trupą laiką, kai būni kartu stengiesi išnaudoti kiekvieną akimirką tik maloniems dalykams ir nesikabinėji prie smulkmenų.
12h. Apsigrežėm autostradoje. Šį kartą nereikėjo bėgt per ją. Radome tuneliuką po keliu. Nutarėme traukti link Hahn oro uosto, nes dabar iki jo 60km yra. Nors ir labai man anksti iki skrydžio, kažkaip netekom vilties nukeliauti į Frankfurtą. Bent jau ne tranzais. Sėdim prie Neto parduotuvės. Jei ryt tuo pačiu metu būsim čia pradėsiu eiti į oro uostą peščiomis. 10 valandų net ir su kupriaku turėtų užtekti. Kokios desperatiškos mintys. Vokietija nedraugiška šalis tranzavimo atžvilgiu.
2009/08/08 Šeštadienis
Iki Hahn pavežė turkas, kuris nė žodžio angliškai nemokėjo. Vėl skridom 200km/h. Papietavome paskutinį kartą kartu su Živile ir ji patraukė į trasą. Radau užrakinamas spinteles ir ten pasimetusi didįjį kupriaką patraukiau pasivaikščioti po apylinkes. O ten visai miela. Kokių įkm spinduliu pilna mažų Vokiškų kaimukų, miškų ir laukų su kviečiais. Net širdis atsigavo pabėgus iš greitkelio ir didmiesčio šurmulio. Tikriausiai men nelemta išsikelti į didelį miestą. Susikambinau su Živile tą vakarą ji pasekė Liuksemburgą ir smagiai leido laiką su Naujosios zelandijos piliečiais keliaujančiais aplink pasaulį per 500 dienų. Aš bandžiau nakvoti lauke palei oro uosto tvorą, bet ten buvo per daug garsų ir lietus dar prasidėjo, tai nupėdinau į oro uosto pastatą. Ten tiek to miego tebuvo nes 4 ryto prasidėjo skrydžiai ir triukšmas. Tai 6 ryto nusipirkau return bilietą i Frankfurtą ir išvažiavau. Man patiko tuščias rytinis miestas. Pasivaikščiojau pagaudžiau kelis kadrus ir visą dieną smaližiavau tai vienokius tai kitokius skanėstus. Taip ir pratinginiavau visą dieną. Gružau į oro uostą, ten pasnaudžiau dar kelias valandas ir išskridau i Birmingham 6h ryto.
2009/08/09
Sėdžiu Costa kavinėje laukiu pirmojo sekmadieninio traukinio. Vat va tokia tai buvo kelionė.
(nuotraukas pridėsiu vėliau)
Briuselis - Roterdamas - Amsterdamas - Frankfurtas per savaitę
Viskas tesėsi nei trumpai nei ilgai nuo 03 – 09 Rugpjūčio šio amžiaus (pirmojo) 9-siais metais. O čia šis bei tas iš kelionės dienoraščio...
2009/08/02
Prasideda nuotykis. Namuose nėra eletros. Truputį jaudinuosi prieš kelionę. Išskrendu šiandien į Briuselį, o ryt susitinku su Živile ir pradėsim savo Euro-trip’ą. ☺ Nežinau kaip viskas bus ir tas verčia drugelius skraidyti skrandyje. Bet kartu ir džiugu, juk visada taip būna priš atrandant ar patirant kažką naują, dar neišgyventą. Gyvenimas yra puikus.
2009/08/03
BRIUSELIS
Susitikom sėkmingai. Šokom i autobusą, nes niekaip nesupratom kaip perlipti per Charleroy oro uostą juosiančias tvoras ir paklaidžioję palikome savo sunkius kupriakus Traukinių stoties užrakinamose spintelėse. Išsinuomavę dviračius greitai aplėkėm didelę miesto dalį. Nieko įpatingo nelankėm šiaip mėgavomės bendra miesto dvasia su daugybe gatvių – Rue de Bla Bal. Ragavome nuostabiausių ledų, vaflių ir prancųziškų bulvyčių. Aišku ne iš karto viską, bet rezultatas ar taip ar taip iš visų tas pats :D Garsusis siusiojantis berniukas yra iš tikrųjų vos keliu centimetrų ūgio. O Grand Place būtų mano mėgstamiausia vieta rytais gerti kavą jei gyvenčiau Briusely. Čia fantastiškai istoriškai gražu ir jauku nors aplink ir malasi šimtai turistų. Čia yra mieli padavėjai, kurie užklausti kelio dar ir maloniai pajuokauja.
Svarbi pamoka: nebijoti klausti. Juk esame turistės ir esame čia tam kad sužinoti.
Dar mieste pilna animacinių personažų ir visokiausių komiškų situacijų ant sienų, saldžių, gardžių aromatų ir nuotykių kvapo. Nuotykio kuris mus jau pradėjo lydėti.
Dviračių nuoma krūtas dalykas. Tik reikia kreditinės. Idedi kortelę, užšaldo 150 eurų tol kol naudosiesi dviračiu, bet paskui viską gražina. Pirmas pusvalandis yra nemokamas, o paskui po 50ct už kiekvieną papildomą ousvalandį. Aikštelių pilna pagrindinėse gatvėse todėl galima visai pigiai keliauti. Paiimi vieną dviraty pavažiuoji iki kitos aikštelės ir vėl gali pasidėjęs pasiimit naują dviratį. ☺ Gaila Vilniaus oranžiniai dviračiai neprigijo.
Nakvoti keliaujame į Briuselio International Airort. Traukiniu iš North Station kainuoja 3 eurus.
2009/08/04
Ankstyvas (7,10) rytas, orouoste. Dar niekada betotinės grindys nebuvo tokios minštos, o miegas toks saldus, nors ir trumpokas :D. Živilė šiek tiek sirguliuoja, tikiuosi pasitaisys. Šiandien prasidės visos įdomybės – tranzavimas.
Iš pradžių sekėsi gerai. Vos išėjus iš oro uosto sustojo dailus blondinukas su lediniu BMW ir pavežė į Antverpeną. Studentas, studijuoja finansus, mėgsta klubus, išvežė tėtį į oro uostą.
Tada sustojo medicinos seselė – greitosios vairuotoja (keli kilometrai). Tuomet simpatingas ledovežio (šaldytuvo) vairuotojas, kuris niekada nestoja tranzuotojams, bet dėl to kad jo mergina vis ragina jį, mums pirmom sustojo :D
Užsukom Brechte į parduotuvę (vietinę maximą) vandens ir sugaišom 1,5h, nes grįžus į kelią ilgai nebuvo mašinų, o autostradoje stovėti atrodė tikra savižudybė, kai mašinos nenustojamu srautu juda. Kai pagaliau atsirado mašinų (stojančių) pavežė iki degalinės link Bredos. Tada pradėjom vaikštinėti ir klausinėti žmoių, kur jie važiuoja ir ar norėtų kompanijos. Radom vyruką, kuris mus keliavo į ......................... o tai kažkaip pasirodė pakeliui į Roterdamą, nors mūsų tikslas ir buvo Amsterdamas. Taigi mes keliaujam link Amsterdamo o tas vyrukas sako, kad Roterdame labai gražu. Kadangi musu nesaisto jokie įsipareigojimai. Nusprendžiam pusdienį paskirti ir Roterdamui. Jis mus paleidžia mus vienoje degalinėje prie Bredos neva daugiau mašinų ten ir beto Belgijoje negalima tranzuoti greitkeliuose (beveik... tranzuotojui nenusikaltimas, bet sustojusiajam autostradoje gali kliuti 300 eur bauda). Ten vėl įsidrąsiname prieiti prie vairuotojų ir pasiteirauti kur jie keliauja. 5-6 ne, negaliu, šunį vežu ir mes įsiprašom as porą vyrukų. Ar jie pora ar tik verslo partneriai taip ir nenutarėm ilgoje diskusijoje poto su Živile. Jie buvo labai mieli, išsuko iš kelio namo, ka buvo mažas miestukas palei Roterdama, kad nuvežtų mus prie apžvalgos bokšto o tuo pačiu dar ir mažą ekskuriją po miestą padarė. Miestas labai erdvus ir modernus, nes per II Pasaulinį Karą buvo beveik visisškai sunaikintas, o atstatant jau vyravo naujos mados ir šiek tiek modernesnis urbanistinis planavimas. Pasikėlimas į apžvalgos bokštą kainavo 8,60 euro. Vaizdas didingas, viskas kaip ant delno tikrai labai vertas dalykas. Apžiūrėjom Erasmus universitetą, tokio pat vardo tiltą, salą misto centre ir visą kas dar ten matės ir ko vardų neišsiaiškinom. Poto žygiavom su visais lin balto Erasmus tilto. Kelios fotografijos į kelionės albumą ir patraukiam link traukinių stoties su viltim pamesti ten kupriakus. Deja, kelias pasirodo per daug dulkėtas ir tolimas tad tenka stabtelti afrikietiško stiliaus kavinėje/bare BAZAR įdomi atmosfera. Kelio dulkes beplaunant vėsiu Heinekenu kžkaip nuovargis ir tie keli laipsniukai padeda išeiti iš saves. Sėdime su Živile kurį laiką be žado. Atsigavę vėl patraukiame traukinių link, bet ateina vakarienės metas ir čia pasitaiko tokia puiki aikštė su įdomiomis kranus primenenčiomis konstrukcijomis. Prisėdam. Po poros valandų trukusios vakarienės ir gulėjimo viduty aikštės, nusprendžiam, kad tiek jau to ta traukinių stoty, nebeverta daiktus dėtis vos kelioms valandoms.
Keliaujame į salą per raudoją tiltą. Ten bebūnant sutemsta. Kai jau pradeda artėti pusiaunaktis patraukiam link stoties. Pakeliui vienos moters paklausiam kur gauti vandens, o ji atsisuka ir atiduoda savo buteliuka. Aišku mes gan apgailėtinai atrodome, dvi murzinokos panelės nei veidrodžio nei šepečio (bent jau aš) nemačiuios jau keletą dienų, ir velkame kiekviena beveik savo dydžio (ne svorio, piuh) kupriaką. Labai jai padėkojame ir dar išsiaiškiname, kad bet kuris viešbutis ar baras turėtų geranoriškai pripildyti mūsų butelius. Viename tokiame bare, kad ir kaip ironiška bebūtų pavadintu ‘Water’ ir pasipildome savo vandens atsargas. Jokių problemų su anglų kalba visi čia profesionalai.
Pagaliau pasiekiame stotį (vėl) pasižiūrįti kada iš ryto traukiniai į Amsterdamą, nes nusprendžiam negaišti tranzuodamos. O traukiniai važiuoja visą naktį gal kas 30min. Kadangi ar čia ar ten neturime kur apsistoti, nusiperkame bilietus ir šokame į pirmą traukinį. 00.10 dar Roterdame, o 01.15 jau Amsterdame.
Baisoka. Visi hosteliai pilnutėliai. Nekokia idėja pasirodyti mieste per peak sezoną ir tikėtis rasti vietos nakvynei. Netyčiom nuklystame į raudonųjų žibintų gatvę. Jos, pasipuošusios vien apatiniais, žiūri kiek nustebę į mus iš savo vitrinų, mes kiek susigėdę bandom rasti kelią iš raudonųjų labirintų.
Nusivelkame į vieną aikštutę ir pasimetę kupriakus ant suolo mąstom. O iš tiesų spoksom į tašką – du taškus prieš save ir laukiam ryto. Visgi ne visos pilkosios masės lastelės dar bvo nustojusios, nes sugalvojom susirasti artimiausią parką, laikrodžiui negailestingai artėjant prie 2 ryto. Artimiausias pasirodo Vonler Park. Deja prie jo gerokai per daug veiklos. Pirmyn atgal zuja policinnas su šuniu, pilna neaisškių pankų ir dar kelios pasiklydusios porelės su dviračiais. Aiškiai intensyviai naudojimas parkiūkštis. Žvilgtelėję į žemėlapį užmatom dar vieną žalią plotą. Nujudam link ten.
Beklaidžiojant po žavingai purviną naktinį/rytinį Amsterdamą ateina ir 3ryto, kai mes pagaliau pasiekiam parką. Cha. 20 medžių ir aikštė su žole. Nuovargis padaro savo ir pamiršę pavojus, policininkus ar dar ten kažkokias visuomenės normas išsitraukiam miegmaišius, apsikabiname tvirtai kupriakus ir smngam. Dar prieš užmiegant pastebiu netoliese kažką panašaus į mūsų miegmaišius bet pamanau kad tai tik šešėlių žaismas. Kaip ryte paaiškėja, žaismas yra italas studentas, praleidęs savatę Amsterdame ir netikėtai nusprendęs pasilikti dar vieną dieną/naktį prieš skrydį, bet nerado viešbučio. Tiesa pievos laistytuvai įsijungia apie 6.30 tai gerai kad jau buvom suipakavę. Pasirodo naktį praleidome prie Vangogo muziejaus, bet taip anksti ryte jis dar nedirbo todėl pasikrovę kupriakus ant pečių patraukėm į stotį. Pasigavom 24 tramvajų (2.40 euro). Labiau apsimoka travel strips kur gali net dviese dalintis 6.70rueo kainuoja. Suvikiam tai šiek tiek per vėlai. Palengvinę savo naštą (4.70euro) stoty nujudam ieškoti bandelių ir kavos. Kelyklėlę randame apie 8 ryto, bet pardavėja nelabai draugiška ir nelabai žino kaip šypsotis. Gal per anksti. Poto dar supermarketą greituką randam ir nusiperkam normalesnius pusryčius – bandelę ir puslitrį kustrado nors maniau jogurtas :D
O tada geriausias kapučinas kokio esu ragavus – Coffee Company – nuostabu. Teisinga puta, stipri kava. Su balandžiais pasidalinę pusryčius susipa-ystame su amerikiete iš texaso kuri keliauja mėnesį o Europą viena. Paplepėję pasikeičiame detalėmis ir keliaujame i FOAM fotografijos galeriją. Labai patika viana autorė K.Boske ‘Mapping’. Vaizduoja medžius, bet nuotraukos labai įpatingai atspaustos. Kelis kartus ant to paties lapo eksponuotas tas pats ar panašus medžio kadras ir kai viskas susilieja atrodo lyg žiūrėtum į ervinę figūrą. Nupirkau mielą atviruką ir išsiunčiau Jam.
Užsukam į vietinę maximą. Apsiprekinam. Keliaujam link dokų, ten ir papietaujam. Pagulėję nukeliaujam į NEMO mokomasis centras... nelabai verta sugaišti ten porą valandų. Nors vaikams ti ten tikrai yra ką veikti.
Poto patraukiam į stotį, dar išsiunčiu kelis avirukus, nes TNT paštas parduoda tik po 5 pašto ženklus komplektuke. Iš stoties pradedam keliauti 16.30 manydamos kad pasilikom pakankamai laiko pasiekti bent kokį tai tašką už Amsterdamo. Deja. Pirmiausia, įsėdame ne į tą 4 tramvajų, kuris važiuoja į trasą. Atsiduriame neaiškiame rajone, kur tiesiai prasideda autpstrada. Pasinagrinėję žemėlapį suvokiam, kad mums reikia nūti ten kur važiuoja 25 tramvajus, už kokių 2km nuo kur esame. Živilės koja vis labiau skauda, mano pečiai irgi nebenori svorio laikyti. Kai prisėdame pakeleivingoje stotelėje, abi nusprendžiame kad jau norime namo, nors dar tik trečia diena eina į pabaigą. Dar pasvarstėm, kad tikriausiai labai juoksimės iš šits kelionės po kokių 10 metų sėdėdamos kokiame prabangiame papludimy Kanuose. :D
Už kokio puskilometrio randame 25 tramvajaus sustojimą paskutinį. Laikrodis jau artinasi prie 19h. Pasitikrinusi už 300 metrų randu degąlinę iš kurios ir reikia tranzuoti, bet jau per vėlu todėl nusprendžiame nakvoti nusileidusios nuo tilto. Kaip vėliau paaiškėja įsikuriam aikštelėje kuri yra prie kolektyvinių sodų. Pasisatome palapinę pirmą kartą ir simgame.
06/08/09 ketvirtadienis
Iš ryto atsibudę randame draugų. Kažkas miegojo toje pačioje aikštelėje kaip ir mes tik be palapinių, vien su miegmaišiais. Žingsniuodamos links stotelės pajuokaujame, kad smagu būtų pasivažinėti su korvete.
Degalinėje atsidūrėmė apie 9 ryto. Dar net nespėjus pasidėti daiktų ant žemės priėjo vienas vairuotojas ir paklausė kur važiuojame. Jis keliavo į Roterdamą, bet taip labai norėjo mus pavežti, kad pasakė jog mums bus pakeliui iš kitos degalinės. Ir, o džiaugsme, jo automobilis, korvete. Nors stogo nuleidus ir nevažiavome, bet vistiek buvo smagu, kad norai pildosi. Vairuotojas , kuris mus vežė pasirodo yra turistinės kompanijos, kuri organizuoja istorinius ir kultūrinius turus į rytų europą savininkas. Jis žinojo nepaprastai daug apie rytų europą visą po sovietinį stresą ir permainas. Visai įdomu buvo paplepėti. Tada prie Dordricht paleido. Pavažiavom dar kelias degalines stoteles su įvairiais vairuotojais, ir nepasisekė, vienas vairuotojas važiavo lyg ir į tą pusė kur mums reikėjo, bet pasirodo kelyje iki posūkio (ne į tą pusę kur mum reikėjo) nebuvo daugiau jokių degalinių. Situacija buvo tokia: stovime prie įvažiavimo į Leksaną (ar panašiai) mums reikia į kitą kelio pusę ugrįžti ant kelio, o prieš mus 4 juostos autostrados nenutrūktamo eismo... Pradėjome eiti link miesto nors iki jo ir apie 10 km, nieko geriau nesugalvojom. Paėjus kelis šimtus metrų, nenutrūkstama grandinė pasirodė turi properšų. Perkertame autostradą ir juokiamės iš savo keistokos situacijos.
Kitoje kelio pusėje taip pat yra degalinė Shell. Praleidžiame bent pusę valandos vien slampinėdamos ir klausinėdamos kur žmonės keliauja. Kur tik nori tik ne aplink bredą link Vokietijos. Pagaliau aptinkame vaikinuką, kuris nors ir nelabai ten kur reikia keliauja paiškina, kad mums padės sugrįžti į trasą. O jis pasirodo sūrių kompanijoje dirba Acount Manager. Prisijuokaujam. Duodu jam savo kortelę, kad parašytų dėl nuotraukų, nes susidomi mūsų kelionės įspūdžiais.
Po dar vieno pasimakalavimo aplink Bredą, bent jau vieno vairuotojo automobilyje, atsidriam kelyje link Eidenhoven. Kai prieini ir klausi kur žmonės važiuoja sulauki teigiamų atsakymų iš žmonių, kurie paprastai niekada nestoja tranzuotojams, bet vien dėl to, kad nemoka pasakyti ne pavėžeja. Taip keliaujame su Muitinės Teisininku, dirbančiu su šalimis norinčiomis importuoti į EU. Pripasakoja visokų nuotykių su antimis ir kompiuterių ekranais, bet ne kompiuteriais.
Sustojimas MacDonalds ledų. Ir tada per dvi moteriškaites (per du automobilius) atsiduriame Aachene. Antroji vairuotoja, pati tranzuoja ir mėgsta muzikos festivalius visokius nors jai jau 35. Gyvenimas nesibaigia, kai sueina 30. Na bent jau neturi ☺
Vokietija pasirodė kiek sudėtingesnė šalis tranzavimui. Žmonės labai įtarūs ir bent jau, kurie pasitaikė mūsų kelyje turi problemų su anglų kalba. Kaip ten bebūtų mums ir toliau sekėsi. Iš Aacheno iki artimiausios degalinės pametėjo vienas roko muzikos mylėtojas. O ten susišaudėm pakvaišūsį lenktyninką kiprietį, kuris nauju BMW tikraja to žodžio prasme skrido iš anglijos į Kiprą. Per 2,5h įveikėm kelią nuo Aacheno iki Frankfurto beveik (220km/h lėkė). Sustojom degalinėje iki miesto likus keliasdešimčiai km. Nusprendėme čia nakvoti, nes jau buvo vėlu. Nusiprausėme duše. Vėl pasijutom žmonėmis. Miegojome gražioje pakriaušėje ir mėgavomės 5 žvaigždučių vaizdu pro palapinės tinklelį. Tai tokie vat viešbučiai Vokietijos pakelėj.
2009/08/07 Penktadienis
Kažkieno gimtadienis šiandien. Nepamenu. 10.15h. jau valanda kaip bandom susišaudyti tranzą į Frankfurtą. Jokios sėkmės. Per ilgai gal miegojom iki 8h, ir dar pusryčiavome ilgokai. Sunkiai man šiandien sekasi eiti kalbėti su žmonėm, tai leidau Živilei pasireikšti. Pasiekiau socializavimosi sieną tikriausiai, vakar iškalbėjau viską ką galėjau, per 12 valandų bendravimo su nepažįstamaisiais. Pradedame viena kitą su Živile erzinti. Tikriausiai normalu, juk net ir geriausi draugai nėra tobuli. Bet žinau, kad po kelių metų bus belinę tik geri prisiminimai. Dėl to tikriausiai geriausi draugai tie, kurių nematai labai dažnai. Per tą trupą laiką, kai būni kartu stengiesi išnaudoti kiekvieną akimirką tik maloniems dalykams ir nesikabinėji prie smulkmenų.
12h. Apsigrežėm autostradoje. Šį kartą nereikėjo bėgt per ją. Radome tuneliuką po keliu. Nutarėme traukti link Hahn oro uosto, nes dabar iki jo 60km yra. Nors ir labai man anksti iki skrydžio, kažkaip netekom vilties nukeliauti į Frankfurtą. Bent jau ne tranzais. Sėdim prie Neto parduotuvės. Jei ryt tuo pačiu metu būsim čia pradėsiu eiti į oro uostą peščiomis. 10 valandų net ir su kupriaku turėtų užtekti. Kokios desperatiškos mintys. Vokietija nedraugiška šalis tranzavimo atžvilgiu.
2009/08/08 Šeštadienis
Iki Hahn pavežė turkas, kuris nė žodžio angliškai nemokėjo. Vėl skridom 200km/h. Papietavome paskutinį kartą kartu su Živile ir ji patraukė į trasą. Radau užrakinamas spinteles ir ten pasimetusi didįjį kupriaką patraukiau pasivaikščioti po apylinkes. O ten visai miela. Kokių įkm spinduliu pilna mažų Vokiškų kaimukų, miškų ir laukų su kviečiais. Net širdis atsigavo pabėgus iš greitkelio ir didmiesčio šurmulio. Tikriausiai men nelemta išsikelti į didelį miestą. Susikambinau su Živile tą vakarą ji pasekė Liuksemburgą ir smagiai leido laiką su Naujosios zelandijos piliečiais keliaujančiais aplink pasaulį per 500 dienų. Aš bandžiau nakvoti lauke palei oro uosto tvorą, bet ten buvo per daug garsų ir lietus dar prasidėjo, tai nupėdinau į oro uosto pastatą. Ten tiek to miego tebuvo nes 4 ryto prasidėjo skrydžiai ir triukšmas. Tai 6 ryto nusipirkau return bilietą i Frankfurtą ir išvažiavau. Man patiko tuščias rytinis miestas. Pasivaikščiojau pagaudžiau kelis kadrus ir visą dieną smaližiavau tai vienokius tai kitokius skanėstus. Taip ir pratinginiavau visą dieną. Gružau į oro uostą, ten pasnaudžiau dar kelias valandas ir išskridau i Birmingham 6h ryto.
2009/08/09
Sėdžiu Costa kavinėje laukiu pirmojo sekmadieninio traukinio. Vat va tokia tai buvo kelionė.
Tuesday 28 July 2009
Satisfied customer
When they are angry they don’t bother to write your name or even say hello.
But it feels so good when after couple of emails there and back you receive an email with all the etiquette requisites and 'Kind regards' at the ends.
Hopefully at least one person will perceive marketing as better activity then just selling. :)
But it feels so good when after couple of emails there and back you receive an email with all the etiquette requisites and 'Kind regards' at the ends.
Hopefully at least one person will perceive marketing as better activity then just selling. :)
Wednesday 22 July 2009
Finding your place in the ...
Everything seems to go OK. I am getting on well with my manager, though I can't imagine a person who would not get on with her, as she is such a lovely person.
Projects are quite ..hm... stuck as things are not happening as I would love to. Need to look into this and find ways how to make things happen faster. If you are hitting a wall you should find a way around it, do not keep on banging your head on it.
I really need to learn how to set goals and really stick to them until I accomplish what I intended.
Projects closest to finish are MOD posters, Opticlude web-survey and product application guide poster for one hospital. I really enjoy creative part of my role. Hoever, this is not huge and a lot of the time has to be allocated for spreadsheets and copetitor tracking. I have to do this research project and I am not quite sure where to start. Stupid thing is that I just keep on postponing it and the deadline is coming so I really need to press on with it....
Colleagues.
They all are lovely people, just I find myself rather in awkward situations a lot of the time as I can not find anything interesting to say and stay quite. I just don't want to make a fool of myself by saying something stupid, but this is not school times anymore. Maybe as the time goes by I will learn to interact with them in somewhat different way.
3M ethos
The responsibility that I am given is great - scary at the same time, but great. I have couple ideas about product promotions and I am prity sure I will be implementing them. Just need to do some research and figure out some numbers before I could go ahead with them.
I am still in a mess. Trying to do everything at the same time and only concentrating on the things that are right infront of me, not looking at the perspective. Prioritisation is the name of the game and I must learn to play it. Time management as well.
Projects are quite ..hm... stuck as things are not happening as I would love to. Need to look into this and find ways how to make things happen faster. If you are hitting a wall you should find a way around it, do not keep on banging your head on it.
I really need to learn how to set goals and really stick to them until I accomplish what I intended.
Projects closest to finish are MOD posters, Opticlude web-survey and product application guide poster for one hospital. I really enjoy creative part of my role. Hoever, this is not huge and a lot of the time has to be allocated for spreadsheets and copetitor tracking. I have to do this research project and I am not quite sure where to start. Stupid thing is that I just keep on postponing it and the deadline is coming so I really need to press on with it....
Colleagues.
They all are lovely people, just I find myself rather in awkward situations a lot of the time as I can not find anything interesting to say and stay quite. I just don't want to make a fool of myself by saying something stupid, but this is not school times anymore. Maybe as the time goes by I will learn to interact with them in somewhat different way.
3M ethos
The responsibility that I am given is great - scary at the same time, but great. I have couple ideas about product promotions and I am prity sure I will be implementing them. Just need to do some research and figure out some numbers before I could go ahead with them.
I am still in a mess. Trying to do everything at the same time and only concentrating on the things that are right infront of me, not looking at the perspective. Prioritisation is the name of the game and I must learn to play it. Time management as well.
Wednesday 1 July 2009
Kaip smagu kaip smagu... ar tikrai?...
Man nepatinka nuotaiku kaita... Pirmadienis - buhu, koks pasaulis nekoks... antradienis - viskas nuostabu gyvenimas kaip karusele... Trečiadienis - oi pamiršau, kad mane pykina nuo karuseliu, vėl jaučiuosi be vietos...
Noriu noriu noriu... ko? ar aš privalau norėti? juk čia tik iliuzija, vartojimo, norėjimo įsiprasminimo iliuzijos. Mes esame čia ir veikeme vieni kitų buvimą. Koks skirtumas ko norėti. Džiaugtis gyvenimu, štai koks turėtų būti tikslas (Igno idėja). paparstumo, ir nuolatinės veiklos kad nespėtum pradėti galvoti.
Darbas - jei išmokčiau nesijaudinti ir nebūti kvailele viskas būtų idealu. Viskas buvo, yra ir bus gerai. Pasitikėk savimi. Kaip Aronas pasakė, jei nebūčiau tinkama šiai pozicijai manęs čia nebūtų. Taigi žmonės kurie mane pasirinko žino ką daro ir man tik reikia išpildyti jų viltis. Ir aš galiu. Taip.
Pasitikėti savimi...
Noriu noriu noriu... ko? ar aš privalau norėti? juk čia tik iliuzija, vartojimo, norėjimo įsiprasminimo iliuzijos. Mes esame čia ir veikeme vieni kitų buvimą. Koks skirtumas ko norėti. Džiaugtis gyvenimu, štai koks turėtų būti tikslas (Igno idėja). paparstumo, ir nuolatinės veiklos kad nespėtum pradėti galvoti.
Darbas - jei išmokčiau nesijaudinti ir nebūti kvailele viskas būtų idealu. Viskas buvo, yra ir bus gerai. Pasitikėk savimi. Kaip Aronas pasakė, jei nebūčiau tinkama šiai pozicijai manęs čia nebūtų. Taigi žmonės kurie mane pasirinko žino ką daro ir man tik reikia išpildyti jų viltis. Ir aš galiu. Taip.
Pasitikėti savimi...
Tuesday 23 June 2009
Pirmosios dienos darbe
Antradienis. Jau antra diena kaip keliuosi anksti (reletyviai) ryte ir einu i darba. Ir aš prisijungiau prie kostiumuotųjų avelių bandos, kad išpildyčiau kažkokį tikslą savo gyvenime. Ištikrųjų tai visai man čia patinka. Daugybė naujų dalykų dar prieš akis kuriuos reikės išmokti, bet kolegos atrodo draugiški, nusiteikę padėti kuo galės, ir mėgsta lietuvišką šokoladą :)
Gailiuosi tik vieno mažo dalykėlio, kad perskaičiau facebook'e savo pirmtako komentarą apie mane po vertinimo dienos. Jam patiko kiti du kandidatai, bet jis gavo mane. Sunku dabar prisiversti patikėti, kad jis nuoširdžiai kažką sako ir visokios smulkmenos atrodo labai reikšmingos... nors gal taip ir nėra. Kaip ten bebūtų jis čia bus tik mažiau nei 3 savaites, todėl nėra ko erzeliuoti.
Loughborough miestelis visai nieko atrodo. Nedidukas, dabar jau visai ramus, nes beveik visi 20,000 studentų išvažinėjo po pasaulį namo/dirbti.
Daug naujų dalykų reikės išmokti. Bet supratau vieną dalyką, labai svarbu vartoti daug skysčių. Vakar kažkaip nejauku buvo vaikščioti iki vandens aparato per dažnai tai ir beveik negėriau. 9h vakaro buvau lavonėlis ir kritau miegoti. O šiandien pumpavau į save pakankamai skysčių per visą dieną ir jaučiusi puikiai.
Reikia eiti pasimokyti. Papkę perdavimo juk ne šiaipsau pasiėmiau iš Arono.
Gailiuosi tik vieno mažo dalykėlio, kad perskaičiau facebook'e savo pirmtako komentarą apie mane po vertinimo dienos. Jam patiko kiti du kandidatai, bet jis gavo mane. Sunku dabar prisiversti patikėti, kad jis nuoširdžiai kažką sako ir visokios smulkmenos atrodo labai reikšmingos... nors gal taip ir nėra. Kaip ten bebūtų jis čia bus tik mažiau nei 3 savaites, todėl nėra ko erzeliuoti.
Loughborough miestelis visai nieko atrodo. Nedidukas, dabar jau visai ramus, nes beveik visi 20,000 studentų išvažinėjo po pasaulį namo/dirbti.
Daug naujų dalykų reikės išmokti. Bet supratau vieną dalyką, labai svarbu vartoti daug skysčių. Vakar kažkaip nejauku buvo vaikščioti iki vandens aparato per dažnai tai ir beveik negėriau. 9h vakaro buvau lavonėlis ir kritau miegoti. O šiandien pumpavau į save pakankamai skysčių per visą dieną ir jaučiusi puikiai.
Reikia eiti pasimokyti. Papkę perdavimo juk ne šiaipsau pasiėmiau iš Arono.
Saturday 30 May 2009
skauda.....
Labiausiai skauda, kai išduoda artimiausi žmonės... gal tai net neišdavystė, papraščiausias detalių nepaminėjimas. Bet viduje taip tuščia ir šalta pasidarė. Paika aš viską sakau, o ji tik matomai neturi kuo pasidalinti su manim. Sužinau apie jos gyvenimą iš kitų asmenų.
Nepažįstu savo šeiminykščių... ir tas yra labai baisu. Juk jie tie vieninteliai, kurie pagal amžių patvirtintas taisykles, turėtų vieninteliai pasilikti su manimi visą gyvenimą.
Mano šeima yra labai normali. ar tikrai? Gal normalumas nėra gerai? Jei viskas pas mus gerai, gal tai nurypimas nuo visuomenės normų? Visuomenės, kurioje apsoliučiai viskas perpuve ir sugadinta. O nukrypus nuo normų jau pasidarai ne normalus. Tai kas yra normalu vis dėl to?
Turiu būti individualesnė. Niekuo negalima kliautis. Esi šioje planetoje vienas, kai turi sunkumų. Linksmybėms nereikia būti vienam - visada atsiras draugų. Bet sunkumai, turi būti įveikti individualiai. Tik taip išmoksi stovėti ant savo kojų ir priimti sprendimus. Sprendimus, kurie nevisada ves į pergalę, bet iš kurių visada išmoksi kažko naujo apie save ir apie pasaulį.
Užsiauginti šarvą. Būti su visais ir daryti gerą nesitikint nieko atgal. Taip lengviau. Kai nieko nesitiki niekuo ir nenusivili, kai tai neįvyksta.
Gera išsilieti. parašai parašai ir jau lyg būtum išsikalbėjęs. Skirtumas tik toks, kad jokio asmens neverti alpėti iš nuobodulio - kokia aš nelaiminga. Nes ištikro tai aš laiminga, ir net labai. Turiu rankas, kojas, šiek tiek smegenų kauše, šeimą (kurios nelabai pažįstu, bet kuri mane palaiko), keletą pašėlusių draugų, daug pažįstamų, kurie apsilanko mano gyvenime tik turmpam ir dar daug visokių veiklų, kurios neleidžia nuobodžiauti...
Nepažįstu savo šeiminykščių... ir tas yra labai baisu. Juk jie tie vieninteliai, kurie pagal amžių patvirtintas taisykles, turėtų vieninteliai pasilikti su manimi visą gyvenimą.
Mano šeima yra labai normali. ar tikrai? Gal normalumas nėra gerai? Jei viskas pas mus gerai, gal tai nurypimas nuo visuomenės normų? Visuomenės, kurioje apsoliučiai viskas perpuve ir sugadinta. O nukrypus nuo normų jau pasidarai ne normalus. Tai kas yra normalu vis dėl to?
Turiu būti individualesnė. Niekuo negalima kliautis. Esi šioje planetoje vienas, kai turi sunkumų. Linksmybėms nereikia būti vienam - visada atsiras draugų. Bet sunkumai, turi būti įveikti individualiai. Tik taip išmoksi stovėti ant savo kojų ir priimti sprendimus. Sprendimus, kurie nevisada ves į pergalę, bet iš kurių visada išmoksi kažko naujo apie save ir apie pasaulį.
Užsiauginti šarvą. Būti su visais ir daryti gerą nesitikint nieko atgal. Taip lengviau. Kai nieko nesitiki niekuo ir nenusivili, kai tai neįvyksta.
Gera išsilieti. parašai parašai ir jau lyg būtum išsikalbėjęs. Skirtumas tik toks, kad jokio asmens neverti alpėti iš nuobodulio - kokia aš nelaiminga. Nes ištikro tai aš laiminga, ir net labai. Turiu rankas, kojas, šiek tiek smegenų kauše, šeimą (kurios nelabai pažįstu, bet kuri mane palaiko), keletą pašėlusių draugų, daug pažįstamų, kurie apsilanko mano gyvenime tik turmpam ir dar daug visokių veiklų, kurios neleidžia nuobodžiauti...
Monday 27 April 2009
Sunday 4 January 2009
po ese
Nebesuprantu, kas vyksta. Kai reikia pradėti rašyti esė atrodo, kad angliškai nebemoku. Nervinuosi, beveik buvau patikėjusi, kad depresija prasidėjo, nes žliubt nei iš šio nei iš to ėmiau. Bet va paskutiniai štrichai sudėlioti, nesijaučiu geriau dėl tos esė turinio, bet bent jau padaryta.
Norėčiau siekti pirmo laipsnio diplomi, bet neturiu tiek... ko?... gal ne ta disciplina, o gal ne tas laikas mano gyvenime rimtoms studijoms. Kaip ten bebūtų, puse kelio jau praeitį, nėr ko blaškytis, spėsiu dar.
Norėčiau siekti pirmo laipsnio diplomi, bet neturiu tiek... ko?... gal ne ta disciplina, o gal ne tas laikas mano gyvenime rimtoms studijoms. Kaip ten bebūtų, puse kelio jau praeitį, nėr ko blaškytis, spėsiu dar.
Pirmas įrašas...
Taip ir prasideda... Dar vienas laiko naikintojas... O gal kaip tik tai padeda sustabdyti laiką, kai grįžti atgal ir iš naujo su smulkiausiomis smulkmenomis išgyveni praeitį? Kad ir kaip ten bebūtų... galvojau pradėti rašyti dienoraštį, tad kodėl ne internete.
Gal kiek nesaugu, juk niekad nezinai, kas gali jį perskaityti: tavo bosas, vaikinas, mama... bet kartu ir gali įsivaizduoti, jog rasai ne sau, juk ištiesų pasidalini mintimis su kažkuo, išsisneki. Juk sakoma pasidalinta laimė tampa dviguba, o skausmas sumąžta perpus. Ar tikrai taip parašytsiu kitamet tuo pačiu laiku :D
Kas aš?
Studentė, dukra, sesuo, draugė, lietuvė, kūrėja...
Mano verybės:
Vis dar apsisprendimo lygmenyje... (tikslas suprasti save)
Gal kiek nesaugu, juk niekad nezinai, kas gali jį perskaityti: tavo bosas, vaikinas, mama... bet kartu ir gali įsivaizduoti, jog rasai ne sau, juk ištiesų pasidalini mintimis su kažkuo, išsisneki. Juk sakoma pasidalinta laimė tampa dviguba, o skausmas sumąžta perpus. Ar tikrai taip parašytsiu kitamet tuo pačiu laiku :D
Kas aš?
Studentė, dukra, sesuo, draugė, lietuvė, kūrėja...
Mano verybės:
Vis dar apsisprendimo lygmenyje... (tikslas suprasti save)
Subscribe to:
Posts (Atom)
.jpg)